Uolos vidus

Uolos vidus.

Gabriel tyliai įžengė į olą. Ir apsidairė. Tenais nieko nebuvo. Ji atsisėdo ir išsitraukė knygą. Tačiau nepradėjo jos skaityti. Ji sėdėjo svajodama ir mąstė. Taip jai besėdint ji išgirdo balsus kurie jai pasirodė keisti. Ji atsisuko ir pamatė netoliese jos stovintį žmogų. Žmogus tarė
- Pagaliau sutikau tave
Gabrielė stodamasi taria
- Kas jūs?
- Neatpažysti manęs? - nusijuokia šis
Gabriel nors ir kaip stengėsi bet niekai neatsiminė šito vyro
- Ne - tarė Gabriel susimąsčiusi
- Teks prisiminti - tarė ir užstojo išėjimą
- Bet, kai aš galiu atsimintį žmogų, kurio neesu nė kartą sutikusi? - paklausia Gabriel
- Matei mane, nevaidint - taria ir nusisuka.
Gabriel įsidėda knygą ir tada vyriškis atsisuka. Jo išvaizda pasikeitusi. GAbriel aiktelėjo. Vyra nusijuokė ir pradingo. Gabriel kažką sumurmėjusi išėjo iš uolos.

Beeidama pamatė olą ir įėjo į ją. Saulės spinduliai
apšvietė olos pradžią. Joje matėsi tik ilgas juodas tunelys.
Ji apimta didelio smalsumo ir truputuką baimės pasileido eiti
pirmyn. Po kiek laiko ji atsidūrė visiškoje tamsoje, o
iš abiejų tamsių pusių nebesimatė joks saulės spindulys kuris
būtų parodęs kur yra išėjimas.
Ji suklykė iš išgasčio, nes nebežinojo į kurią pusę eiti. Apsisuko
atgal ir puolė bėgti. Jos kojas apsiemė vanduo, tad Eliza suprato
jog ji eina vis gilyn. Prisivertė nugalėti didelę baimę ir ėjo vis gilyn ir gilyn.
Jos pėdos šlapo nuo vandens, tačiau ji i tai nekreipė dėmesio. Jai
buvo nebesvarbu, nes ją nugalėjo smalsumas, kas gi bus tunelio
gale. Ji taip apsidžiaugė tolumoj šviesą tunelio gale, tad
pasileido bėgte, o šviesa vis artėjo ir artėjo. Galiausiai ji
išlindo į nuostabią pievelę prie miško.